Blogerių susitikimas su ponia Birute: vaizdas iš šalies
Šiandien verda aistros dėl to, ar vertėjo blogosferos atstovams eiti pas ponią Birutę (gerbiama ministre tiesiog neapsiverčia liežuvis pavadinti). Išties, tai kas įvyko, jau turėtų būti laikoma praeitimi, ir kiekvienam iš naujo apgalvoti, ką ir kaip reikia pervertinti. Aš, asmeniškai, nedalyvavau. Turėjau abejonių, ar verta, bet pabandžiau pasielgti taip, tarsi apskritai nebūčiau kviestas. Tai nėra blogai, nes norint sudalyvauti, reikia pasiruošti. O ponia Birutė nėra viena tų personų, kurių vardan būtų galima švaistyti laiką, ypač, turint omenyje tai, kad bet koks balsas, kuris turėjo sveiko proto grūdą, tiesiog išnyko tyruose. Kalbu apie tas kelias publikacijas, su kuriomis kiekvienas, kas bent kiek domisi blogosfera, yra jau susipažinęs. Keli atskiri įrašai, rodantys, jog susitikimas buvo tik vardan susitikimo, tam, jog būtų galima apie tai parašyti ir sužavėti. Viskas buvo nukreiptą į išorę, tam, jog ponia Birutė susitvarkytų su šlyjančia savo viešosios komunikacijos padėtimi.
Tikiuosi, kad panašų kostiumą buvo susiradęs ponas Buržujus, kuomet ruošėsi pas ponią Birutę
Susitikimo aprašymai padėjo suprati vieną – naujoji ministrė dirbti dar nepradėjo. Aš suvokiu, kaip daromi kelių metų projektai, pats vadovauju tokiam, tiesa, gerokai smulkesniu mastu, tačiau man akivaizdu vieną – egzistuoja diena X, kuomet nebus galima kalbėti apie kažkokius mistinius kliuvinius, o tiesiog reikės suvesti akistatą ir pasakyti – darbai padaryti, galima lengviau atsikvėpti. Bet nuo pirmosios projekto dienos griebiesi plano, kadangi žinai, jog kiekviena diena yra svarbi. Todėl planas pirmiausiai atsiranda kelioms savaitėms, mėnesiui, o vėliau, jau pradėjus dirbti, jis dėliojasi toliau. Negaliu garantuoti, tačiau atrodo, kad net kelių dienų plano ūkmine nėra. Yra darbotvarkė, kuri tik dar labiau paliudija, jog dominuoja chaosas. Yra inercija, ir ji dar kurį laiką gali vežti, tačiau veikimo strategija (ne taktika), tose galvose nėra sudėliota. Tokios pastabos į užrašus, kaip negali atskirti politinės kairės ar programa tik kvailiams (čia jau daugiau negu laisvas citavimas, greičiau tai interpretacija), tik dar kartą nurodo, į chaotišką veikimą, kuris, deja, sistemingu niekada negalės pavirsti. Nes niekam, iš aukščiausios vadovybės to nereikia. Bandymas užčiaupti žmogų, kuris uždavinėja realiai svarbius klausimus, “apkaltinant” dominavimu, yra puikus indikatorius.
Man pačiam įdomūs yra keli klausimai, kurių, atrodo niekas poniai Birutei taip ir neuždavė:
1. Kaip ji vertina Andriukaičio pasisakymą apie pernelyg dideles ministrams mokamas algas: ar tuo buvo išsakytas požiūris, jog valstybės valdymas yra visiškai nesvarbus, tai gali atlikti bet kas ir toli gražu nereiškia, jog tai yra atsakinga pozicija, nuo kurios priklauso visos visuomenės gerovė? O gal tai kaip tik yra prasprūdusi savikritika savo ir visos vyriausybės atžvilgiu, kuomet aiškiai yra pasakoma, jog ši vyriausybė yra nekompetetinga, todėl, pagal šį rodiklį žiūrint, šis ministrų kabinetas yra tiesiog pervertinamas, nes paskirtas atlyginimas neatitinka šios vyriausybės kompetencijos? Aš negirdėjau, jog Andriukaitis būtų kalbėjęs apie pernelyg aukštus atlyginimus praėjusios vyriausybės atžvilgiu… Nors, žinoma galiu ir klysti.
2. Kaip vyko ekonominės minties evoliucija energetinės nepriklausomybės sferoje? Ar nuo Leo LT projekto patvirtinimo iki pasirengimo referendumui dėl Lietuvos, kaip atominės energetikos valstybės perspektyvos ryškus ponios Birutės persiorientavimas yra susijęs su detaliomis studijomis, kas jas rengė ir kaip su jomis būtų galima susipažinti, ar tai tėra kvaila politikavimo forma, kuri nieko nereiškia, o tuo pačiu nereiškia ir tragiškos galimybės strateginius planus kurti ilgiau, negu trunka viena seimo kadencija? Viskas skirta tik vieniems rinkimams laimėti.
3. Kaip reikėtų vertinti tai, jog ministrų kabinetas nebuvo perimtas tiesiogiai ir po to sekęs naujosios valdžios blaškymasis, bandant net užsienyje surasti reikiamus dokumentus? Ar tai reiškia, jog tikima tiesiog inercija, kad biurokratinis aparatas, kuris anksčiau buvo vienas didžiausių trukdžių, dabar tampa tam tikru stabilumo garantu, kuris užtikrina, jog politinės atsakomybės personos gali kurį laiką apskritai nieko negalvoti ir neplanuoti, o tik bandyti ieškoti kaltų, visais būdais stengiantis juos demaskuoti?
Tai buvo mano keli klausimai, kurių aš negalėjau užduoti, ir šiandien tuo tiesiog džiaugiuosi, nes tas farsas, kuris įvyko ir buvo pavadintas susitikimu, kvepia labai neskaniai. Kvepia ne dėl to, jog ponia Birutė sugebėjo susikviesti blogosferos atstovus. Net ne dėl to, jog su jais buvo padaryti interviu, kurie atsirado spaudoje. Kvepia pirmiausiai dėl to, jog nei vienoje publikacijoje neatsirado vietos išsakyti esmės, apie pokalbio turinį, bet ne formą. O turinys, nepaisant visko, pasirodė nykus.
Gal ir gerai, jog šis susitikimas įvyko, buvo galima pabandyti atpažinti, kas yra stebėtojai, kam rūpi vieni ar kiti klausimai. Galiausiai paaiškėjo, jog blogosfera tampa politinio intereso objektu. Ponai komonsesavičiai suveikė nepriekaištingai, tačiau vargu ar tai galima pavadinti etiška elgsena, kuomet interesas nebuvo paskelbtas. Ir visgi, belieka tikėtis, kad duomenys ir matavimai, kurie, pasak šių ponų yra kertiniai, pasieks viešąją erdvę ir grafikas bus nuolat pildomas. Bent jau tai, kas liečia sukurtas darbo vietas (kas yra apskritai labai paprasta – tereikia Sodros sistemoje įvesti dviejų pasirinkimų galimybę: nauja darbo vieta/keičiamas darbuotojas), o duomenis, paskelbti ir apdoroti kiek galima greičiau. Su kitais dviem matavimais bus sudėtingiau, tačiau bent jau šis, atrodo, pakankamai nesudėtingai pasiekiamas. Tai jau tapo prioritetu. Ir jeigu tai nebus padaryta per artimiausią savaitę, reiškia visas tas pasisėdėjimas buvo paprasčiausias nevykęs pasibuvimas, kurio efektyvumą galima įvertinti neigiamai, nes be reikalo buvo sunaudotas keliolikos žmonių laikas.
Pavogta iš jurodivai.lt
comments feed
No Comments