Šis užrašas – eilinis įrodymas, kad patyčių problema pirmiausia yra spręstina mūsų galvose. Štai kažkoks Dainius mandrauja savo mintimis, neva žmonės vadino 15-metę kalę, nors ji buvo išprievartauta, storuliu vadinamas ligonis, o kitus žmones gelbėjęs vyras – baidykle.
Atkreipkite dėmesį, kad šis užrašas yra nukreiptas ne tiek prieš pačias patyčias, kiek į tai, kad buvo tyčiojamasi iš žmonių, kurie lyg ir to nenusipelnė. Bet juk joks žmogus, kad ir koks jis bebūtų, nenusipelno patyčių.
Penkiolikmetė buvo išprievartauta? O jei kita penkiolikmetė irgi turi vienerių metų vaiką ir atsirado jis dėl to, kad ji, kaip toj dainoj „lindo, lindo ir palindo“. Jei kitas berniukas niekuo neserga, o viršsvorį turi tiesiog dėl to, kad yra smaližius ir nemėgsta judėti. Jei vyras nieko neišgelbėjo, o veidą susižalojo tada, kai girtas veidu nukrito ant butelio, kurį pats prieš tai chuliganiškai sudaužė į šaligatvį?
Tada jau viskas gerai, ponai moralistai? Tada jau galima klijuoti kitiems kalių, storašiknių, ir pabaisų etiketes? Galima vaipytis, niekinti, pamokslauti ir mokyti gyventi? Juk nesvarbu, kad ir nebūdami nei didvyriai, nei aukos šie žmonės nieko tokio labai blogo kitiems nepadarė. Bet juk mūsų akimis, jie blogesni už mus ir mums taip malonu jiems apie tai priminti.
Mes taip darome neva norėdami padėti, išmokyti moralės. Mes atribojame kitus nuo savęs tarsi sakydami: „Va, pažiūrėk į mus, imk pavyzdį iš mūsų, ūgtelk iki mūsų, tada galbūt vėl nuspręsime tave priimti į mūsų tarpą. Kai pamatysime ir nuspręsime, kad tu to vertas“.
Prisimenu du epizodus – vieną apie kelių maniaką Jonaitį, kuris įsisodindavo į savo automobilį pakelėj tranzuojančias merginas, o po to jas nusivežęs į mišką išprievartaudavo ir nužudydavo. Jam pakliuvus į kalėjimą, po to skaičiau vieno seno žuliko interviu, kur jis pasakojo, kad ten, zonoje, jam jau spėjo „šluotkotį į užpakalį sukišti“. Kitas epizodas, tai signataro A.Sakalo mintys, kad jeigu gėjams leistų įsivaikinti vaikus, tai šiuos vaikus po to mokykloje užguitų vaikai iš „normalių šeimų“ ir jie, kaip ir būtų teisūs, kadangi „maži vaikai vadovaujasi savo širdelėmis, o ne Konstitucija“.
Manau, kad nė velnio. Galima baisėtis žmogžudystėmis, galima nepritarti gėjų santuokoms ir įsivaikinimams. Tačiau jei jauti potraukį papildomai, „iš idėjos“, organizuoti egzekucijas, niekinti, žeminti, tyčiotis, tai niekada tavo veiksmai nebus tai, kas daro mūsų gyvenimą geresnį, o tas malonumas, kurį jauti tai darydamas vis tiek anksčiau ar vėliau suės tavo sielą ir tu tapsi galbūt dar blogesnis už tą, kad ir paskutinį niekšą, kurį taip čia šauniai tariesi „paauklėjęs“. Jeigu dar anksčiau tokiu netapai.
Juk tai taip paprasta – įkišai šluotkotį į analinę angą, suspardei ką nors mokyklos tualete ir teisingumas įvykdytas. O ar ne gėda, jei tai daryti pačiam buvo malonu? Ne gėda, nes anot Kevino Spacey („Seven“), juk Dievas, kai nubaudė Šėtoną, irgi turėjo jausti pasitenkinimą, kaip ir kiekvienu atveju, kai padaromas geras darbas.
Ir dėl ko tai? Dėl ko moters prievartautojas pasmerkiamas žodžiais „ar tu supranti, kad per tave ji jau nebegalės padoriems žmonėms į akis pasižiūrėti“? Manau, kad ne dėl teisingumo tai daroma, o dėl to paties dėmesio, dėl noro sukurti atstumtųjų rasę ir tuo pačiu pačiam tarpti išskirtiniu, padorumo netekusią auką iškeliant virš prievartautojo, o pačiam užsirėplinus ant tos pačios aukos. Moralinės hierarchijos piramidė sukonstruota. Ir visa tai dėl tų pačių „laikų“ ir „share’ų“.
P.S. Jėzau, koks aš tyras ir iškilus.
comments feed
Man buvo gan sunku suprasti, bet galiu kažkiek pritarti paskutinei pastraipai, esu kažką panašaus nutuokęs. Atseit, suprasti žmogaus situaciją, bet ne žmogų. Atsisakyti tapatintis su dalyviais, o tik įvertinti situaciją.
Pastaruoju metu aš norėčiau sutramdyti žmones, kurie tyčiojasi iš tos ministrės pirmininkės Graužinienės. Tai taip žema, tačiau panašu kad niekas nesusivokia, ką daro.
Niokis,
šiuo atveju man patyčios irgi nelabai priimtinos. Tiek Graužinienės, tiek Vėsaitės atveju vyksta ir vyko paprasčiausias žmonių žeminimas. Tačiau aš tokių dalykų nebūčiau linkęs stabdyti. Tai yra žmonės, kurie atsiranda ten, kur jų neturėtų būti ir pernelyg didelė žala dėl to padaroma.
Bet tai nieko nesprendžia…
Man nepatiko Dviračio Žynios ir kai kurie Holivudo filmai, kurie neva nagrinėja problemą, bet iš tiesų ją praskiedžia, ir žmonės grįžta patenkinti ir sutvirtėję – kai iš tiesų reiktų juos privesti iki kritinio nepasitenkinimi! Man tai kaip meškos paslauga, arba ne ne – tai sąmokslas visas.
Dar vienas momentas – tai jau matyt paties aptartas pasitenkinimo ir savęs įprasminimo jausmas, kuris yra išgyvenamas puolant netikėlius ir prasikaltėlius. Galima pastebėti, kaip jaunas, ūsiukus tiką užžėlęs paauglys pradeda internete joti ant religijos, advokatauja protą ir racionalumą ir šaukia į kovą prieš abitus. Tokia jauna socialinė ambicija, pavadinčiau.
Nebūtinai viskas turi kažką įšspręsti, nors ar iš tiesų nesprendžia, tai dar nežinia. Kita vertus, nei Graužinienė, nei Vėsaitė į subtilų humorą nereaguotų. Ne tokios žmogos.