Jurodivai.lt

Šapras išėjo … Diskutuokime!

---

Nesusiturėjau, nors ir buvau sau davęs pažadą nerašyti apie tai. Praeitą savaitę netekome visų mylimo aktoriaus Vytauto Šapranausko. Tai buvo žmogus, kuris nors ir nebuvo viešasis asmuo, ta prasme kuria jais yra visokie Seimo nariai, ministrai, savivaldybių merai ir visi kiti, kokčiai verčiami būti padorumo pavyzdžiais mums, tačiau tuo pačiu jis buvo viešesnis už bet kurį iš jų. Tai buvo žmogus, kuris vakarais bežiūrint įvairius TV projektus įeidavo į mūsų namus, o nepastebimai ir į mūsų gyvenimus. O kaip kitaip paaiškinti tokį kiekį jo pasitraukimą aptariančių komentarų, šį aktoriaus žingsnį matančius pačiuose įvairiausiuose kontekstuose. Iš karto kilo diskusijos apie tai kuo skiriasi tikras aktorius nuo TV šoumeno, ar tikrai alkoholis žudo, ar galima būti absoliučiai vienišam tuo pačiu būnant visuotinio dėmesio centre, ar visa mūsų visuomenė linkusi žudytis, ar verta kreipti tiek dėmesio vieno žmogaus mirčiai, kai tiek tų mirčių kasdien…

Man visada buvo sunku vertinti aktoriaus talentą – štai sako, kad tas ar anas aktorius yra geras, o šis aktorius yra blogas. Niekada negalėčiau pasakyti kuris iš jų yra vertas būtent to ar kito pažymio. Tiesą pasakius, kiek teko matyti ir girdėti Šapranausko pasirodymus, tai neatrodė taip genealu kaip dabar prisimenama, tačiau pats jo atliekamo darbo kiekis ir, atsižvelgiant į tai, kokybė atrodė tikrai įspūdingai. Pakako velionį palyginti su bet kuriuo kitu šou laidų vedėju. Mane, kaip ir daugelį kitų, Šapranausko charizma žavėdavo. Nesu nei itin dažnas teatrų lankytojas, nei TV projektų žiūrovas (mano poreikį visokiom nesąmonėm visiškai patenkina internetas), todėl apie visas su šiuo žmogumi susijusias istorijas sužinodavau iš …. iš kažkur. Net nežinau iš kur: užėjus į skambia antrašte užvadintą straipsnį internete, nugirdus bendradarbių pokalbį, trumpam įsijungus televizorių. Jis tikrai tarsi buvo „tarp mūsų“.

Iš to ir tas visuotinis sukrėtimas jam pasitraukus. Mes visi kažkiek girdėjome apie jo nuodėmes, problemas, žinojome kažką apie jo asmeninį gyvenimą, visi esame matę jo pokštus per nesibaigiančius, anot Pistonų, „žvaigždžių projektus-chujektus“. Ir štai jo nebėra. Kodėl būtent jo išėjimas taip paveikė, kai kasdien įvyksta tiek nelaimių? Spendžiu pagal save. Tiesiog negalėčiau gyventi, jei šiuo metu kai rašau šį įrašą staiga imčiau pergyventi dėl Somalyje žūstančių žmonių. Nemanau, kad dabar kalbėdami apie šią mirtį mes esame kažkokie nenormalūs. Taip sakyti moralinę teisę turi nebent tas, kuris vidury greitkelio sugedus jo automobiliui susijaudina mažiau, nei prie rytinės kavos perskaitęs laikraštyje, kad praėjusią naktį kažkur Lietuvos kaime sudegė troba su trijų asmenų šeima. Visiškai skirtingi įvykiai, tačiau katruo atveju mūsų reakcija yra adekvati?

Ir taip yra ne vien tik dėl to, kad padanga yra mūsų, kaip ir Šapranauskas tiesiog buvo mūsų Šapras. Taip yra dar ir dėl to, kad taip, rodos, neadekvačiai reaguodami į mus supantį pasaulį, mes sugebame jame išgyventi. Kas būtų, jei kasdien galvotume apie tai, kad mes visi esame laikini ir anksčiau ar vėliau visi atsidursime kažkur anapus? Todėl nieko amoralaus nėra tame, kad apie šio žmogaus mirtį kalbama tiek daug, nes pats gyvenimas daro mus cinikais – ir rytoj, ir po savaitės žmonės žus gaisruose, kelių įvykiuose, nuo ligų ir tiesiog nuo senatvės. Mums nepažįstami žmonės.

Kai kalbu apie mums natūralų cinizmą, nenoriu pasakyti, kad jis yra absoliutus. Aš nuoširdžiai tikiu, kad kiekvienas iš mūsų padarytų kur kas daugiau nei pagalba užstrigusiam kelyje, jei tik tai padėtų išgelbėti gyvybes. Tačiau kaip padėti žmogui, kuris atrodo trigubai, keturgubai, n-gubai stipresnis už tave patį? Ir kada reikia tą žmogų gelbėti?

Štai skaitau dabar antraštę su Artūro Sakalausko žodžiais, kad Šapranauskas buvo „Ferari“, o televizijoje jį vertė važinėti vaikišku dviratuku. Tačiau pats Arūnas Sakalauskas dirba ir televizijoje, ir teatre, o taip pat randa laiko sudalyvauti sunkiais įsivaizduojamuose performansuose, turiu omenyje tą atvejį, kai jis kažkaip sugebėjo apgadinti 9 automobilius. Galbūt, jį patį reikia šiuo metu reikia gelbėti ir aš čia nejuokauju ir jo tikrai nesmerkiu. Kaip jis pats dabar sureaguotų į pasiūlytą pagalbą?

Tačiau ar reikia būtent mes, šio šou žiūrovai sužinosime tik post factum, nes tai nėra žmogus, kuriam mes objektyviai esame pajėgūs padėti. Yra asmenybės, kurios sukuria mums tą virtualų pasaulį, į kurį mes galime nors trumpam pasinerti po dienos darbų, kai taip tingisi skaityti geras knygas. Tai kaip pagelbėti žmogui, kuris išoriškai atrodo toks stipresnis už tave?

Kas būtų jei nusižudytų dar viena TV eterio žvaigždė? Juk vėl pasipiltų įvairūs komentarai, fotografijos iš laidotuvių, mintys apie vienatvę ir paprastos žmogiškos šilumos ilgesį. Ir tai yra normalu, nes toks yra mūsų pasaulis, kuriame mes visi esame tik laikini svečiai. Todėl diskutuokime apie tai, kol esame čia, nes kol mes esame čia tokie plepalai yra natūralūs.

Man įstrigo vieno rusų pravoslavų teologo Jehovos liūdytojų pomirtinio pasaulio supratimo interpretacija. Jie tiki, kad Armagedonas sunaikins visus žmones, išskyrus tuos, kurie iki tol spėjo tapti Jehovos liūdytojais. Po to likę gyvieji įsikraustys į geriausius žuvusiųjų namus ir gyvens juose amžinai toliau laikydamiesi savo apeigų. Tėvai, vaikai, seneliai. Gyvens amžinai, pagal jau čia ir dabar (iki Armagedono) propaguojama Jehovos liūdytojų taisykles. Minėto teologo komentaras buvo paprastas ir argumentų nereikalaujantis – tokia pomirtinio gyvenimo vizija, grindžiama noru iki begalybės pratęsti čia-būtį, reiškia ne ką kitą, o pragarą. Paprastai kalbant – ar norėtumėte amžinybę daryti tą patį, ypač jei tai yra būti kieno nors seneliu, ar anūku.

Taigi, mielas blogeri, jeigu tu vakar žuvai autokatastrofoje, o šiandien, pagal gyvųjų paros skaičiavimą, seki kiek tavo mirtis šįryt padidino like‘ų ir share‘ų skaičių po tavo blogo įrašais ir kol kas dar nesupratingai džiaugiesi tuo, kad toks tavo stebėjimas tęsis visą amžinybę, tai turiu tau dvi naujienas. Gerą, kad pomirtinis pasaulis iš tiesų egzistuoja, blogą – tu patekai į pragarą.

Todėl kol galime dalyvaukime tuose dalykuose, kurie skirti gyviesiems ir per daug nesureikšminkime to, ką pats velionis pasakytų apie šias mūsų diskusijas ir kaip jis pasielgtų tame projekte, kurį paliko. Geriau palinkėkime jam dviejų gerų naujienų.

Dar gerą ir negirdėtą dainą suradau ta proga:

 

Tags: Arūnas Sakalauskas, Jehovos liūdytojai, mirtis, visuomenė, Vytautas Šapranauskas