Grafo-MANIJA
Skaitau ir stebiuosi – kiek daug žodžių žmonės prirašo. Tikriausiai visi turi ką pasakyti. O aš? – Nieko, tik kažkoks gomurinis garsas įstrigęs primatiškoje gerklėje, kurio negaliu iškriokti. Kvaila būtų tą negalią dangstyti pašaipa grafomanams, juk negalios jausmas nuo to niekur nedingsta, priešingai – stiprėja su kiekviena ištarta netobula fraze, pasakymu, neatpažinta ironija, su kiekvienu mikčiojimo priepuoliu. Net ir išdrįsus mikčioti niekaip neapleidžia slogus jausmas, kad tame mikčiojime svarbiausios yra pauzės.
Beprasmiai sakiniai slegia, bet dar siaubingesnis nutylėjimo ir neišsipildymo gniutulas, sprogdinantis tvinksinčią gyvasties arteriją. Trūksta oro.
Kvaila sakyti kvailiui, kad jis yra kvailys. Kvaila tylėti, mylėti, tikėti – visos šios būsenos beprotiškos. Tikra beprotybė negali savęs pateisinti, gal jai to ir nereikia, ji turėtų būti sau pakankama. Turėtų būti… Tačiau jurodivas vienumoje atgailauja už savo beprotybę, už negebėjimą būti visišku, tikru bepročiu. Taip, tikriausiai trūksta tikrumo – ta.. ti… trū… ti…
comments feed
2 Comments
Kad nebūčiau apkalbėjęs už akių, va čia pakomentavau https://plus.google.com/109356354834453657098/posts/M4Fmx2gLK99
Jeiįdomu, aišku:)
Kad neatrodyčiau šiame bloge nemandagus, pranešu, kad atsakiau į komentarą:
https://plus.google.com/109356354834453657098/posts/M4Fmx2gLK99?hl=lt
Ne tik įdomu, bet ir malonu