Jurodivai.lt

„Geležies dienos“ belaukiant (1)

---

Na ką gi, 2010 m. liepos 15 d. jau kadais suėjo apvalus jubiliejus, o tautinę dvasią pakelti turinčio filmo mes vis dar neturime. Paskaitinėjau va neseniai Ingos Baranauskienės „literatūrinį scenarijų“ filmui „Žalgiris“ ir supratau, kad ne vien tik pinigų trūkumas ir neapgalvota Vyriausybės kultūros politika čia kalta. Trumpai pakalbėsiu apie šį tekstą ir vėliau pabandysiu abstrakčiai išdėstyti tai kaip aš įsivaizduoju istorinį filmą. Kadangi pas   „Žalgirio“ autorei komentatoriai atseikėjo pakankamai, tai aš per daug iš jos nesityčiosiu, nors keletą linksmų epizodų aptarti verta. 

Iš karto pasakau – tai, kad Baranauskienės kūrinius pastaruoju metu kažkaip dažnai aptarinėju, neturėtų būti siejama su kažkokiais asmeniniais dalykais. Asmeniškai nei jos, nei Tomo Baranausko nepažįstu, akademiniame gyvenime nedalyvauju, istoriko diplomo neturiu, save laikau istorijos mėgėju, kuriam labiau vertėtų istorikų klausytis, o ne juos mokyti. Bet čia turiu omeny būtent tikrus istorikus…

Kas dėl „Žalgirio“ tai vėl turiu susigėdęs prisipažinti – perskaičiau kokį ketvirtadalį ir daugiau nebeįstengiau, nepaisant to, kad labai juokingas scenarijus, bet tiesiog pas mane kitoks humoro jausmas. Štai skaitau, kaip Vytautas, šalia Jogailos Griunvaldo lauke stovėdamas, prisimena kaip prieš kiek tai metų žmona Ona įkalbinėjo jį, esantį nelaisvėje, persirengus moteriškais rūbais pabėgti, o vietoje savęs paliktį ją. Cituoju – Ona: „Ša! Padaryk tai jei ne dėl manęs, tai dėl mamos! Tai ji viską sumanė, ir ji tavęs laukia!“ Dar vienas sakinys: „Kelias akimirkas jie dar grumiasi žvilgsniais, paskui Vytautas atsidūsta ir imasi suknelės. Ona prišoka jam padėti.“  Taigi, grumiasi su žmona žvilgsniais, o po to tik atsidūsta – šiaip ar taip juk mama laukia…

Na ką gi, tikrai uošvienės vertas planas! Galime pastebėti, kad ne tik lietuviai tuomet buvo tokie narsūs kaip dabar, bet ir uošvienės prie Vytauto buvo ne mažiau klastingos nei šiais laikais. Vienu metu ir sūnų atgauni ir marčios atsikratai. Du zuikiai vienu šūviu…  

Na, į šią vietą jau ne tik aš dėmesį atkreipiau – ten kai Vytautas prisimena, kaip jis 1382 m. guli kniūbsčias, žmona jį pakelia, o Vytautas vis „Onute, Onute“. Vertėtų režisieriui pasiūlyti, kad iš karto po to eitų ir Jogailos prisiminimai – guli Jogaila kniūbsčias 1386 m. kažkur Krokuvos rūmų menėse, sunkių psichologinių problemų dėl Kęstučio mirties palaužtas. Jo žmona karalienė Jadvyga priėjusi bando jį pakelti, o jisai vis „Jadze, Jadzyte…Jadzyte“. O Jadvyga jam sako: „Ša…“. Po kurio laiko vaizdas vėl grįžta į Griunvaldo lauką, kuriame sėdi du karvedžiai ant žirgų ir kiekvienas savo mintyse paskendęs prisimena…

Aišku, Vytauto lomkės rengtis moteriškai drabužiais šiais laikais atrodo kaip mažvaikio kaprizai. Šiandien tuo jau nieko nenustebinsi. Kas be ko, verta paminėti, kad Vytauto Didžiojo Universiteto, kurio absolventu esu aš pats, Centrinius rūmus puošia emblema, kurioje Vytautas pavaizduotas būtent tuo istoriniu momentu, kai jis persirengęs moteriškais drabužiais bėgo iš to nelemto įkalinimo. 
 

Visgi filmo kūrėjams, perrenginėjant Vytautą Didijį moteriškais drabužiais, čia nederėtų klausyti Karlo Lagerfeldo ar   patarimų, priešingu atveju jisai atrodytų maždaug šitaip:  
 

Dar gilų ispūdį paliko man Vytauto mamos Birutės žodžiai: „Tikriausiai daugelis taip pasakytų. Tekėdama už tavo tėvo, sulaužiau amžinos skaistybės įžadą, pamyniau papročius ir padorumą… Man pranašavo, kad jeigu pagimdysiu sūnų, ateis pasaulio pabaiga!.. Ir vis dėlto jaučiau, kad šitaip lemta. Kad tu – ne, judu su Jogaila, po visko, sugebėsite sukurti naują Lietuvą. Nes jums duota draugystės dovana – nes esat vandeniu neperliejami!..“ Dėl geopolitinių jos įžvalgų, juolab požiūrio į skaistybę, nesiginčysiu, bet visgi nelabai suprantu kaip ten su tuo perliejimu… Čia tipo kaip rusai sako „druzja nierazlej voda?“. Nelabai suprantu ką reiškia tas posakis. Rimtai čia aš. Girdėjau per rusiškus kanalus ne kartą, o iš kur pas juos tas posakis nežinau. Nutolau nuo savo šaknų reiškiasi… Greičiausiai Birutė turėjo omeny, kad Vytautas ir Jogaila tokie dideli draugai buvo, kad jei juos kas nors būtų vandeniu apipylęs, jie drauge būtų anam iš karto į snukį davę. 
   
Na, va kažkaip nepavyko nieko pozityvaus parašyti. Bet ryt-poryt pratęsiu.

Tags: filmai, istorija