Mintys pervertus “Iliustruotąją istoriją”

Oleh: Baltasis Vaiduoklis

October 31, 2012

Taip jau gavosi, kad buvau švelniai įpareigotas parašyti atsiliepimą apie šį naują leidinį. Tikrai, to neprašė pats Mokytojas ir Redaktorius (tame nėra jokios ironijos, tiesiog reiktų spustelėti žymą jo senajame tinklaraštyje “redaktoriaus pabambėjimai verandoje”, kuris, kažkodėl pas mane dabar neatsidaro, ir taps aišku, kiek pastangų buvo įdėta tam, kad žmonės pradėtų bent kiek padoriau rašyti, nors mano atveju tai nė velnio nepadėjo), tiesiog tingus draugas, į kurį nuorodą aš taip pat patingėsiu įkelti, permetė savo darbą man. Išties, esu skaitęs jau ne vieną pozityvų atsiliepimą, o paskutiniajame, parašytame Skirmanto Tumelio, buvo paminėtas ir mano kuklus asmuo (už ką jam nuorodą priklauso atgal). Todėl prisiruošiau pasidalinti savaisiais pamąstymais apie “Iliustruotąją istoriją”.

Iškart pasakysiu, kad mane, iš pradžių pavarčius, o po to ir perskaičius žurnalą, apėmė dviprasmiškas jausmas: gražu, skoninga, tekstai beveik sutvarkyti, bet kažkas ne taip. Sėdėjau ir galvojau, ko čia trūksta. Pirmiausiai trūko bent kiek grakštesnio pasakojimo. Šalia žurnalo prenumeratoriams teikiama dovana “Pasakojimai apie istoriją. Verslo klasė”, kurioje buvo išspausdinti Gedimino Kulikausko tekstai atrodė gerokai patrauklesni. Pasakojimas, harmoningai derantis su gausiomis iliustracijomis, kuriam naujasis žurnalas dar neprilygsta. Galiu pasakyti, jog jeigu tai bus kasmetinis projektas, kurį gaus prenumeratoriai, skaitančiajam tai bus gerokai vertingesnis priedas nei visi likę numeriai. Tačiau, tai tik pagiriamasis žodis Gediminui, ir toli gražu dar nereiškia to, jog pats žurnalas yra blogas. Problema čia yra kiek kita, kurios gretuoju būdu net negaliu įvardinti. Bet pabandysiu keliais žodžiais ją aprašyti.

Ko gero iki galo neapgalvota buvo tai, jog su šiuo žurnalu bandoma pasiekti labai išlepintą skaitytoją. Pats Mokytojas skaitytoju kryptingu lepinimu rūpinosi ne vienerius metus, rūpinosi, kad juos pasiektų pasakojimas, turintis intrigą, išguldytas grakščiai ir lengvai. Negaliu tvirtinti, jog buvo apsieita be to, tačiau pasakojimo grakštumo visgi trūko. Galbūt kiša koją dar viena nedidelė problema – mes esame dvigubai išlepinti, kadangi turime pakankamai savotišką supratimą, kas yra mokslo populiarinimas. Ilgus metus skaitytojas buvo pratinamas prie visiškai kitokio teksto. Mokslo populiarinimo straipsnis istorikų buvo rašomas kiek kitaip – tai buvo eilinis mokslinis tekstas, kuriame buvo nukarpomos išnašos, nuorodas sudėliojant pačiame tekste, blogiausiu atveju, paliekant jas skliaustuose. Tokiu būdu pats autorius, nors ir prisitaikydavo prie pačio žurnalo, visgi keldavo sau aktualius klausimus ir bandydavo spręsti konkrečias problemas. Dažnai pridėjus išnašas, istoriografijos apžvalgą, turėtume normalų mokslinį tekstą. Nenuostabu, jog šiais buvo remiamasi rašant mokslines monografijas ar straipsnius. Tai antrasis svarbus trūkumas, su kuriuo “Iliustruotoji istorija” turės kažkokiu būdu susidoroti. Aš nežinau, ar tai yra tiksluose, tačiau tik išsprendus šį uždavinį, ji neabejotinai gali tapti vienu nuostabiausių mokslo populiarinimo žurnalu.

Tačiau, jeigu būti nuosekliu ir pabandyti pasakyti kelis žodžius apie tai, kas gavosi, neabejotinai matau didelius privalumus. Tekstai, nors ir referuojantys istoriografiją ar šaltinius, yra tik priedas. Pats sumanymas yra daugiau negu akivaizdus – perteikti istoriją vizualiniu būdu. Pirmiausiai sudominti vaizdais, tam, jog būtų sužadintas žingeidumas. Ir tik sekantis žingsnis yra santykis su tekstu. Galima sakyti netgi šykštus pasakojimas, labai rezervuotas, tačiau jame įterpiami keli “skanūs” fragmentai, ir jie papildo vizualinį pasakojimą. Čia norėčiau dar pridurti ir tai, jog sužadintas žingeidumas nėra galutinis tikslas, nes kiekvieno straipsnio pabaigoje nurodomos ir kelios pozicijos, kurios galėtų padėti patenkinti smalsumą. Kitaip tariant, žmogus, jį suintrigavusiuose istorijos fragmentuose paliekamas kapanotis pats, tačiau jam numetamas šiaudas, kurio jau užteks, kad būtų galima išplaukti.

Ir galui pasilieka komplimentas – dukra taip pat pervertė su susidomėjimu. O, turint omenyje tai, jog jos pirmas rišlus tekstas buvo straipsnio pavadinimas “Mykolas Riomeris. Lietuva”, tai tuo pačiu reiškia ir tėvo dėkingumą.

comments feed